skaudu, iš tikrųjų skaudu, kai prisiriši prie žmogaus, ir jis taip šlykščiai su tavim pasielgia.
Ir baisu, baisu.
Baisu, viskas prisipildo krikštolo, ir noro tai išdaužyti. Akys pasrūva, nes žinai, jog nieko nebepadarysi.
nieko neištarsi... net to elementaraus nemyliu, nes meluoti juk nemokė. nemokė.


jos pirštai slydo slidžia briauna. Burnoje ji tejautė vario skonį, kažkur prie ausų skrajojo išmesti, niekam nebereikalingi drugiai. Iš pragaro, - dingtelėjo. Mergina įsitvėrė į kažką kieto ir aštraus šalia. Tas aštrumas jai neapsakomai dūrė širdį; ašaros tekėjo veidu, palikdamos šaltą, juodą tušo atspindį. Banalu, - sualsavo lūpos. Banalu... - atsiduso. Bet po velnių, juk mažiausiai tuo metu rūpėjo banalumas. Visi tampame banaliais tuomet, kai įsimylime. Visi tampame banaliais tuomet, kai atrandame kažką svarbaus. Visi tampame banaliais tuomet, kai šokoladinius sausainius vakarais valgome kartu. Visi taupome savo banalumą vieni kitiems, kad galėtume pasidžiaugti...
Tilto rėmas slydo po pirštais. Danguje suposi žvaigždės, tai krisdamos, tai vėl kildamos, ir atrodė, jog joms visai nesvarbu, kad neranda vietos pasaulyje. Kas tai yra, mūsų gyvenimas? Kilimas ar kritimas?
Nieko besinorėjo. Naktis springo ašaromis. Naktis verkė, šniokštė, dūko...
Naktis... tapo paskutine jos naktimi.