2012 m. lapkričio 20 d.

aš jaučiu, kaip ta stipri srovė, sruvusi manyje šiuos kelis metus ima silpėti. kaip kartais pasižiūriu į atidarytą langą. kai stengiuosi pagauti nepažįstamojo žvilgsnį. suvokiu, kad skauda

suvokiu, kad baigta. tai tik laiko klausimas

2012 m. lapkričio 19 d.

Oh, i love you so
But why i love you, i will never know

2012 m. lapkričio 18 d.

aleliuja

aš skaitau ir suprantu, kad aš anksčiau buvau protinga. kad kažkur tarp šitos labai senos avies ir baltos arbatos, kurios aromatą jaučiu savyje, krislelių dar turiu labai daug. Labai labai daug.
Ir jei jau ieškau kelio. Kodėl nepradėjus nuo ten, kur pamečiau save.
 Iš esmės tai yra tiesiog pokalbis su savimi, kai senamiesčio gatvės yra per plačios, kai neturiu noro/laiko parašyti nė vieno laiško, kai viskas, ką sau leidi - tikriausiai be reikalo tarškėti kompiuterio klavišais ir suprasti, kad galbūt čia buvo vienintelė erdvė, kurioje tikrai buvau savimi, kur buvau tik aš ir mano draugai. Tai erdvė, kai nemeluoju sau.
 Aš pasimetusi. atleiskit, visi lietuvių mokytojai. Aš sutrikusi. ir to sutrikimo dėka pasimečiau. tai nebėra, kaip kadaise sakiau, kritinis intelektualų metas, jau seniai nebemanau, kad esu bent kiek intelektuali. Tikriausiai galų gale įsisavinau, ir tas kitų žmonių ant mano odos paliktas ženklas įsigėrė į protą - esu tokia pat, kaip visi.
 Jaučiuosi beprotiškai vieniša, nes visi, kurie iš tiesų mane mylėjo, per mano kvailumą/nesugebėjimą bendrauti buvo pamesti arba prarasti. Visi išėję. Man vakar sakė, kad vienam būti nėra blogai, bet man tai tarsi peilis per gerklę - aš negaliu gyventi, negaliu būti laiminga stovėdama minioje, žinodama, kad nė vienas iš ten esančių neieško akimis mano veido.
Aš nebežinau, kas yra normalūs santykiai, kokie turėtų būti mano draugai. Net nebesu tikra, ar sakydama Myliu vis dar esu savimi - -
ir tikriausiai pirmą kartą gyvenime aš čia tiesiog kalbu, neprašydama nei dėmesio (kaip buvo anksčiau), nei pagalbos. Tiesiog esu čia, su savimi, rašau sau laiškus, ir galvoju, kad niekada anksčiau iš tiesų nebuvau viena, net kai visiems dėl to skundžiausi. Ir kažkada prieš kelias sekundes,  gal mėnesius, atėjo ta Minutė iki, kai supratau, kad Dabar Jau esu.
 Ir man tikrai šiek tiek baisu, nes aš tikrai nelabai žinau, ką man daryti su savimi. Nes aš pavargau nuo visų filosofijų. Aš pavargau,kad sakau kitam, jog viskas labai lengva, viskas susitvarkys, tereikia nebijoti. Ir tiesą sakant, tam kitam žmogui viskas susitvarko.
Tai kodėl negaliu kažko panašaus pasakyti sau?
Aš esu apgailėtinas žmogus, bet tai ką man dabar daryt - -

gal čia pirmas šaltas vakaras, kai nenoriu, ir nereikia karšto vyno.
tai va. myliu bučiuoju visus kurių čia nėra.

save, tikriausiai taip pat

2012 m. birželio 8 d.

supraskit, aš niekur nedingau. aš vis dar labai noriu patikėt.
tik šį kartą bijau. bijau taip, kaip neturėčiau.

- - - michelle, medžiojamą avį, mūzą ir meilę jungia keturios M, arkliuk.
- - naktie. dabar jau mūsų neišgelbės nieks.
- - debesų... nereikia saugoti. juos reikia paleisti.
- - tylėti kartu įmanoma amžinai.

aš neišeinu. aš būsiu čia. visuomet. tik reikės užsimerkti ir norėti.
juk visgi

- namai ten, kur širdis

2012 m. gegužės 19 d.

Ir Tu ir aš taip pat --- ak


Mane glaudžia apipeliję suoliukai, pagalvėlės knygyne ir švelni muzika ausyse.
Ir taip brendu ryte per vanilinį sniegą kurio beveik nebelikę, ir piešiu į sąsiuvinį girliandą ant spintos.

Ir gal tada aš užgesinsiu visas šviesas. O tos lemputės švies taip tyliai tyliai ir švelniai. Ir garuos.
Ir nieko nebereikės, tik to žmogaus šalia, kurio akyse - lyg bedugnėse.
gabaliuk tu mano gabaliuk
Vieni du telikome...


SniEgenom kylu

Į Na ktį


Nes... Mes juk praeities neturim.
prabudimas

Basomis įklimpstu
į pažliugusią sąmonę
kada dūmai uždaro
pradvisusį protą
baltos pėdos giliai
į pajuodusią žemę
regis laša po mintį
vulgarią, kuprotą.
Ir be pirštinių
paliečiu skylančią odą
naujas randas
į atmintį
sunkias po vakarą
basomis ateinu
virš dejuojančių sodų
susitikti tamsos
bet širdies nebeatveriu.
Neberenk viltimis.
nuogos žvaigždės užsidega
nemaldauja tavęs
atsiminti bent vardą
raišos žuvys dugne
po širdim kerpa rytmetį
basomis
kol tamsu
pabučiuok antrą kartą...