aš skaitau ir suprantu, kad aš anksčiau buvau protinga. kad kažkur tarp šitos labai senos avies ir baltos arbatos, kurios aromatą jaučiu savyje, krislelių dar turiu labai daug. Labai labai daug.
Ir jei jau ieškau kelio. Kodėl nepradėjus nuo ten, kur pamečiau save.
Iš esmės tai yra tiesiog pokalbis su savimi, kai senamiesčio gatvės yra per plačios, kai neturiu noro/laiko parašyti nė vieno laiško, kai viskas, ką sau leidi - tikriausiai be reikalo tarškėti kompiuterio klavišais ir suprasti, kad galbūt čia buvo vienintelė erdvė, kurioje tikrai buvau savimi, kur buvau tik aš ir mano draugai. Tai erdvė, kai nemeluoju sau.
Aš pasimetusi. atleiskit, visi lietuvių mokytojai. Aš sutrikusi. ir to sutrikimo dėka pasimečiau. tai nebėra, kaip kadaise sakiau, kritinis intelektualų metas, jau seniai nebemanau, kad esu bent kiek intelektuali. Tikriausiai galų gale įsisavinau, ir tas kitų žmonių ant mano odos paliktas ženklas įsigėrė į protą - esu tokia pat, kaip visi.
Jaučiuosi beprotiškai vieniša, nes visi, kurie iš tiesų mane mylėjo, per mano kvailumą/nesugebėjimą bendrauti buvo pamesti arba prarasti. Visi išėję. Man vakar sakė, kad vienam būti nėra blogai, bet man tai tarsi peilis per gerklę - aš negaliu gyventi, negaliu būti laiminga stovėdama minioje, žinodama, kad nė vienas iš ten esančių neieško akimis mano veido.
Aš nebežinau, kas yra normalūs santykiai, kokie turėtų būti mano draugai. Net nebesu tikra, ar sakydama Myliu vis dar esu savimi - -
ir tikriausiai pirmą kartą gyvenime aš čia tiesiog kalbu, neprašydama nei dėmesio (kaip buvo anksčiau), nei pagalbos. Tiesiog esu čia, su savimi, rašau sau laiškus, ir galvoju, kad niekada anksčiau iš tiesų nebuvau viena, net kai visiems dėl to skundžiausi. Ir kažkada prieš kelias sekundes, gal mėnesius, atėjo ta Minutė iki, kai supratau, kad Dabar Jau esu.
Ir man tikrai šiek tiek baisu, nes aš tikrai nelabai žinau, ką man daryti su savimi. Nes aš pavargau nuo visų filosofijų. Aš pavargau,kad sakau kitam, jog viskas labai lengva, viskas susitvarkys, tereikia nebijoti. Ir tiesą sakant, tam kitam žmogui viskas susitvarko.
Tai kodėl negaliu kažko panašaus pasakyti sau?
Aš esu apgailėtinas žmogus, bet tai ką man dabar daryt - -
gal čia pirmas šaltas vakaras, kai nenoriu, ir nereikia karšto vyno.
tai va. myliu bučiuoju visus kurių čia nėra.
save, tikriausiai taip pat
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą