Aš visuomet buvau blogesnė. Buvau blogesnė už Laimą, stovinčią klasės kamputyje ir tylinčią, už Martyną, sugebantį pakerėti mergaičių žvilgsnius, už šunį, kuris mokėdavo žiūrėti gražiomis savo akytėmis. Buvau blogesnė, ir nesiskundžiau. Suaugę žmonės ir kvailiai dažnai turi savų, kitiems nesuprantamų priežasčių - rašiau prieš kelis metus dienoraštyje.
Tais metais žiema atėjo vėlai. Tačiau kokia tai buvo žiema! Snigo, pustė, ir mūsų kaime, aptrauktame ledu prisnigo beveik devyniasdešimt centimetrų. Naktimis būdavo ypač šalta. Užsidėdavau močiutės megztas keturias poras kojinių, ir klausydavausi per sienas sklindančio švilpimo... Tamsa skverbdavosi į mane, ir retkarčiais tyliai pravirkdavau. Buvo skaudu nešti tylą vienai. Tačiau dienos būdavo gražios, ir už pagalbą mamai vieną žiemos rytą gavau šuniuką. Šuniukas buvo šviesus, riestos uodegytės ir tamsių rudų akių. Ak, koks gražus jis buvo, mano šuniukas! Murkdavo kaip katė, kojytes prieš krosnį ištiesęs. Murkdavo, o vėliau prašydavosi pas mane į lovą. Mažiukas šunytis buvo vos kelių mėnesių. Rastas kažkur pakėlėj, nepamirštamas ir vienintelis mano šuniukas saugodavo mane nuo tamsos, nuo švilpimo, didelių snaigių ir pernelyg aukštų medžių. Jis nesitraukdavo nuo manęs kai maudydavausi duše ar sirgdavau; būdavo šalia, nors kitam šuniui likti šalia būtų buvę ypač sunku. Pamenu, kai maudėm mamos katę, Micę... Prisakiau draugužiui nieko neliesti, ir jis tik sėdėjo tyliai amsėdamas, ir galvodamas, kam gi man ta katė reikalinga...
Taip ir prabėgo žiema. Maniškis paaugo. Gimęs naujųjų metų naktį mažylis vis dar buvo truputėlį žvairas. Išaušus pavasariui pastebėjau, jog viena jo ruda akis pradeda keisti spalvą.