Kiekvieną naktį gyvenimas sugrįžta sapnais. Na tai kas, kad jis netikras, tas gyvenimas. Na tai kas, jei išsigandai, kai supratai, kad mikimauzo galva, kurią nupiešei tau daugiau už realybę. (tyloje kažkas padeda lygybės ženklą)

aš tik norėjau prisipažinti. Pripažinti Tau raudoną suknutę persipynusią su vėju. Aš tik norėjau prisipažinti Tau. Ne meilėj, ne, juk pasaulis toks... Nevertas savinimosi.

Pirmąją naktį sėdėjau ant bedugnės. Paėmiau cigaretę ir nusišypsojau. Šalia sėdėjo Rusnė ir Rokas. Mėtėsi obuoliai. Ir aš žinojau, kas įvyks. Ir įvyko. Daug, dar daug sykių įvyko tai. Mes važiavom ir niekur neskubėjom. Ant pečių tirpo gitaros, besiprašančios rankų ar bent trumpo palytėjimo. Prašiausi ir aš. ((Tavo lūpos, rankos, taip retai mane aplanko... Lūpos... Rankos...))

Ne. Mintis, nuvyta šalin. Cigarečių pakeliai rankoje. Ir taip gera, galų gale pajustas skonis...

Atsisukau į Roką ir pasakiau: kekše dirbsiu amžinai.

Buvo gera.

Pabudau.

Suvokiau ir tuo pačiu nesuvokiau. Nenorėdama pasilikau.

Antrąją naktį viskas tęsėsi. Nenoromis atsisveikinom. Aš - kekšė, jie - keliauja.
Aš - su cigaretėmis burnoje, jie - su žodžiais tik