Užsivėrė juoda skylė manyje

Plytėjus tris mėnesius

Ne mylimojo netekau

Ne medaus skonio

Ne vėjo ūžiančio pro šalį

Ne kraujo

Ne žolės besismelkiančios

Tik kelių lašų skaidraus lietaus.

Ačiū, Dieve, dabar gavau visą liūtį tiesiai sau ant galvos.

Bet niekas geriau nepakelia, ir niekas tokios šypsenos nesukuria.

Viskas šią minutę taip, kaip turi būti.

Išpjauta širdim su laime.

(ir prašau, palik, palik, palik,

net jei pripažinau)