„Džiaugsmas nekūrybingas. Jis neturi katarsio. Didžiausius dvasios stebuklus kuria skausmas ir kančia. Todėl didelis menas visada moko kentėti. Kodėl jūsų tas eilėraštis toks liūdnas, -- kartais klausia koks nors skaitytojas. Todėl, kad jis nenori žiūrėti į gyvenimą paviršutiniškai. Džiaugsmas – sočiųjų religija. Jis nepavojingas. Į jį gera žiūrėti – kaip į vaiką, kuris žaidžia gyvenimą. Bet jūs pradėsite gyventi ir kurti tada, kai jus palies skausmas. Gal ne eilėraščius, ne dramas. Pradėsite kurti žmogų. Iš savęs.“ Just. Marcinkevičius