"kartais norisi tik būti. būti, kaip dievas yra"

gal dar prieš dvi savaites sėdėjau prie stalo, padėjusi vieną koją ant šaltų kaip ledas grindų, gerdama Red Bull ir jausdama visišką nieką. Šalia manęs švito, kilo rūkas, temo, kažkur toli už ežero važiavo skirtingos taip pat atrodančios mašinos, visą naktį, visą dieną. Kažkur ten girdėjau šimtu procentu pagarsintas futbolo rungtynes, kažkur ten prieš mane buvo aukščiausios pasaulyje lubos, kažkur visai šalia virė arbatinukas su verdančiu vandeniu į kurį buvau panardinusi savo adatų pervertus pirštų galiukus, ir mano šešėlis tą vakarą pats, paleidęs viską varvekliais į marmurines grindis, leidosi į rūsį gaudyti pelių viena akim skaitydamas senus meilės laiškus, parašytus tada, kai mama ir tėtis dar nebuvo susipažinę autobusų stoty. Mano chalatas tuo metu buvo toks oranžinis, kad net nemokėjau parašyti tos spalvos nesuklydus. Jis buvo toks ne mano, kad kai sėdėjau šalia tamsiai rudo apvalaus stalo ir ausyse klegėjo keisti gyviai su sparneliais, išmokę kalbėti tik raidėm aš tikėjau visų dainų žodžiais.
Tada. aš. nieko. nesakiau.
Skambėjo telefonas, vieną, antrą kartą. Ir tada kažkas iš manęs kažko norėjo. Kažkas kaišiojo mane į mažą tvorą, su vieliniais plyšeliais, kaip popierinius lėktuvėlius, kurie buvo panaudoti vaikų žaidimams, ir nė nebuvo išmesti į upę. Ir aš vis netilpdavau.
Tą vakarą prieš dvi savaites Tiesa buvo ta, kad vieną kartą į keturiolika metų atėjo akimirka, kai aš nejaučiau nieko. absoliučiai nieko.
akimirka, kai man nerūpėjo.

Apie tai nieko nepasakojau. Nes iš tiesų būtent tai niekam ir nerūpi.
Ir tuos kelis vakarus maniau, kad esu nelaiminga.
Iki kol šį vakarą suvokiau, jog tai ir buvo tikroji laimė.