tau jau penkiolika metu , o Tu vis dar su tos pačios formos batais. tau tik tie du skaičiai, o tu jau seniai mane praaugai.
Tik jau net penkiolika, o aš vis dar prisimenu tave su fotoaparatu, musu naktis vienoj lovoj, kvailus klipus kur kalba dvi savo jau atgyvenusios expertes , ir tavo ranka kuri ilsisi man ant galvos bandydama suteikti energijos.
Ir matyt taip kiekvienais metais aš lauksiu vidurnakciu, norėdama bent viena karta į metus tau pasakyti tai, ką dažniausiai tik sapnuoju.
Ir matyt taip kiekvienais metais vis atsidusiu ištarus vis didesni skaičių tava kryptimi.
Et, myliu, Nojau.
Kad tavo laivas butų dar tvirtesnis...
Visai kaip kanopos, arkly!
Apkabinu ir nepaleidziu.
A.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą