buvau čia pernelyg seniai, kad galėčiau save pažinti.
Kažkokia neapykanta smelkiasi į vidų, kaip ir viskas šiandieną.
Susigraudinu palietusi rudą savitą paviršių ir pažvelgusi į nuotraukas kabančias ant sienų.
Esu čia tam, kad išgerčiau arbatą iki dugno. Nes ji jau atvėsus. Nors jau ir naktis.

Palydžiu save su Haidno sonata (?) taip, kaip visada netikėtai. Bet man patinka. Nors kas galėjo pagalvoti?

Pulsuoju pulsuoju pulsuoju


Noriu išrėkti visiems, ką manau. Bet tyliu, šypsaus, tvardausi, laikau savyje.
Aš dar grįšiu.
Nors iki buenos airių atstumas vis didesnis.