Taip, pavasarį daugiausia gimtadienių, pavasarį sula, pavasaris - atgimimas.
Taip, tai tiesa.
Bet man pavasaris visada buvo neaiškus ir nesuprantamas laukimo metas. Niekada nepasiteisindavo.
Paprastai skaudžiausias būdavo vasaris, dabar džiaugiuosi jį išgyvenusi.
Pirmą kartą, po ilgo laiko pavasaris netapo skausmu. Tapo kažkuo... Kas šildo.

Vis žengiu naujais, nesuprantamais keliais, griaunu savo pačios įžadus ir argumentus. Suprantu, kad einu. Vis toliau, kelias platėja. Aplink nebesimato nei skraidančių drugelių, nei miškų, pievų ar skaidrių upelių. Čia pat keli lemtingi posūkiai. Nori nenori - turėsi pasirinkti, kur eiti.

Pievos, drugeliai, miškai - išliko tai mūsų mintyse.
Karštos vasaros naktys, nesibaigiantis vanduo ežere, akmenukai po kojomis, karai ant batuto, nenuplaunamas jūros smėlis.

prieš akis Saulė, mėnulis, vakarai - viskas viskas, ką branginu ir myliu visą gyvenimą.

Bet kažkada man vienas protingas žmogus pasakė - kai myli, turi paleisti...

Bėk sau... negi tikrai. Taip, tikrai. Bėk sau, vaikyste.


M. A.