ugnis šešėlių .
Kodėl klausi, kaip jaučiuos? Negi pats nematai, ką?
vienas žvilgsnis išdidumo. nepasiduosiu. pamiršiu ir nebegrįšiu. Tegul viskas plaukia savais keliais, eina ten , iš kur atėjo.
Skauda galvą. Po truputį galvoje susidėlioja dienos vaizdas. Šlapia. Nepripažįstu sniego. Tik ne dabar.
Naktį sapne vaikščiojau su ramunėmis. Jos krito ir krito man iš rankų , kol galų gale visos nuplaukė upe. Garlaiviai. Kur jų namai?
Truputį negalvoju, truputį verkiu, truputį šildaus, truputį ieškau namų. Tiksintis tarpas, laikrodžiai dužo. Jau kelias valandas mano galvoje vien žalia spalva. Vienas taškas. Tokios pačios sunkios idėjos, mitai, kol viskas susipina į vieną krūvą. Jaučiuos neišsimiegojus, nors leidau pasinerti sau į visišką litargo miego būseną.
Vėl atsisuki į mane, klausi, kaip jaučiuos.
Dabar jau suprantu, kad pats niekada nematei, niekada ir nebepamatysi jau.
sunku. suraskim namus dviems mažiems garlaiviams.



M. A.