Sapnavau, kad ištekėjai už savo kirpėjo Žano.

Žanas mėgo gražias, aukštas, tačiau šaltas moteris. Jam nereikėjo pokalbių žvakių šviesoje, jam patiko prie blyškaus veido derančios raudonos lūpos ir neplieskiančios ugnimi akys. Nežinau, ar jis tave mylėjo – tu tiesiog vieną dieną labai tvirtai nusprendei už jo ištekėti.

Tai išgirdusi akimirkai nustojau kvėpuoti. Nesupratau šito tavo noro. Tyliai nuslinkau prie savo kiemo tvoros ir užsiverčiau alaus butelį, jame nuskandindama savo mintis. Niekas nerūpėjo. Kodėl Žanas? Jis juk buvo tik kirpėjas. Gerai, dar kartais ir namo parveždavo... Šokoladu pavaišindavo? Šito nežinojau. Tu mėgai šokoladą. Tai buvo bene vienintelis dalykas, kurio manei, niekada nepaliksi. Net nematei reikalo tai padaryti? O kai nematei reikalo, tai ir negalvojai, galėtum ar negalėtum... Šokoladas buvo persismelkęs į sielą, pralaužęs visas gynybines sienas ir peržengęs ribas.

Važiavau į miestą tavęs ieškoti. Perėjau visom siaurom gatvėm, ir galų gale pamačiau tave prie vieno seno baro durų. Ginčijaisi su kažkokia mergina; tavo akys švytėjo, mosikavai rankomis, bandydama įpiršti jai savo tiesą. Aš prisiglaudžiau prie sienos. Nemaniau, kad leistum man įsiterpti. Nemaniau, kad mane matei. Nuleidau galvą ir laukiau. Staiga pajutau tavo žvilgsnį. Nutilai. Aš suvirpėjau... Bandžiau save nuraminti. Visada kažkas manyje pabusdavo tave pamačius. Tavo plaukus, akis ir truputėlį minčių. Mergina, su kuria kalbėjai, irgi nutilo. Nieko nesakiusi ji apsisuko ir išėjo. Kažkur mano galvoje nevykusiai užsivėrė baro durys.

- Aš ką tik tavo dėka praradau darbą.

Sumirksėjau. Kokį dar darbą? Kodėl mano dėka? Aš juk net žodžio neištariau. Ir štai tada tu pasakei.

- Aš išteku už Žano.

- Tu.. Tu negali tekėti už Žano!

Prunkštelėjai. Aš nustebau išgirdusi, kaip tvirtai nuskambėjo mano balsas. Oda pašiurpo, kai nuo seno baro stogo pakilo keletas pilkšvų balandžių. Priėjai prie manęs. Šį kartą nebegalėjau tvardytis. Atsisėdau ant šlapios, atlydžio nualintos žemės. Tu iš aukšto žiūrėdama į mane prisimerkei.

- Aš norėjau dirbti šitame bare. Tai buvo vienintelė mano viltis! Ir Žanas. Žanas...

Daugiau nieko ir nepasakei. Tavo žodžių aidas nuvilnijo per tuščias gatves. Buvo naktis. Tolumoje girdėjosi automobilio pypsėjimas. Mes stovėjom prie baro. Mes? Aš stovėjau viena. Tu buvai nebe ta, kurią pažinojau. Nebe ta, kurią norėjau pažinti. Man skaudėjo. Neverkiau. Tu nepakentei ašarų. O ypač nuoširdžių.

- Su.

Žinojau, kad nesupratai šio žodžio reikšmės - tai buvo tik jo dalis. Atsisakiau sau kažką sakyti, daugiau nesugebėjau pratarti nei žodžio, o ką jau kalbėti apie užbaigimą šio. Paskutinį kartą pažiūrėjai į mane savo akimis. Kiek atviromis, kiek liūdinčiomis. Nežinau, ar šiuo metu mano galvoje atsirado supratimas, kad Žakas tikrai taps tavo vyru.

Po kelių minučių pajutau vėją, šlykštų kvapą, sklindantį nuo baro ir suvokiau, kad gatvėje stoviu viena. Tavęs ir tavo meilės čia nebuvo likę...