Pasistiebiau ir pabučiavau obels žiedą.
Ji, kaip ir aš, pati save augino. Pati sau sekė pasakas prieš miegą, pati virė sau rytinę arbatą, šaltom pėdutėm eidavo parsinešti pirmojo sniego, ir viena vienintelė visada mylėjo saulę - net kai ši pradingdavo už debesų, o jos žalieji (gal net kiek už ją gražesni) draugai supykę nusisukdavo.
Tą dieną, kai pirmąkart ją aplankiau, ji niekaip negalėjo prisiminti, kiek laiko jau gyvena tarp tik tame sode tvyrančių vėjų ir kvapų. Ji verkė, ir mums abejoms buvo liūdna. Paskui atėjo lietus ir ji kiek aprimo; tačiau vis vien supratau, kad niekada nepamiršiu, koks tylus buvo žiedo kuždesys tą alyvinį ir apsiniaukusį vakarą. Tik tada supratau, kad privalau ją saugoti..
Po kelių mėnesių atėjo žiema. Vis nešė pūgą ir aptemusius žodžius, o man buvo taip gėda. Kiekvieną naktį galvojau, kaip patekti pas vienišą, tikriausiai jau visų spindulių paliktą draugę. Bijojau ją pamatyti. Nulaužtas šakas, mirštančią, išeinančią sielą... Per savo menką gyvenimą jau buvau supratusi, ką reiškia skausmas. Per daug sunku buvo pažvelgti tiesai į akis: net aš žinojau, kad medžiai neišgyvena tokių siaubingų pūgų, kokios siautė per tas žiemos naktis. Bandžiau - tikrai, visą laiką bandžiau! - nuvyti tas klaidinančias mintis, bet juk žinojau, visą laiką žinojau, kad ji jau seniai silpo. Ji nebuvo švytinti obelis. Kiekvieną dieną atėjus vis mačiau ir mačiau, kaip lapai gelsta ir palieką jos vieną, nestiprų, bet laimingą ir švelnų kūną..
Ji man nieko nesakė. Tačiau ir nereikėjo - aš taip ją mylėjau, kad buvau pasiruošusi visą savo gyvenimą praleisti prie tos vienišos, niekam nereikalingos obels..
Taip atėjo pavasaris. Žiema išėjo, ir vieną dieną, kai saulė jau buvo pabudinusi svietą, aš ėjau pro sodą. Mačiau prabudusias obelis, vis labiau ir labiau tiesiančias rankas į saulę, ir pirmuosius paukščius, atskridusius joms padėti. Įžengusi pro girgždančius, surūdijusius vartelius pravirkau. Mano obelis stovėjo savo vietoje. Buvau pamiršusi jos grožį. Likę sniego gabaliukai, ant jos, rodos, tvirčiausių pasaulyje šakų žibėjo nuostabia spalva. Ji buvo gražiausia obelis sode.
Tada taip ja didžiavausi. Man vis dar buvo gėda. Medis su manim nešnekėjo dar ilgai. Aš sėdėdavau atrėmusi galvą į jos geležinį kamieną ir deklamuodavau jai eilėraščius. Kai ji vėl prakalbo, buvau šimtą kartų jai pasakiusi, kad daugiau niekada jos nepaliksiu. Žinojau - galų gale patikėjo.
Pasistiebiau ir pabučiavau obels žiedą. Ji visada buvo geriausia mano draugė.