vat yra žmonių, kurių rašymą/rašinius kiekvienas gali suprasti, jei sugeba pritaikyti tą rašliavą sau. Tada skaitytojų veiduose atsiranda šypsena, rašytoją jie laiko be proto talentingu ir išaukština kaip Dievą (jei jie gali rašytojo rašymą pritaikyti sau). O jei negali, sako vieną ir didelį NESUPRANTU (laikydami vargšą žmogų tiesiog bepročiu), iš tiesų nesuvokdami tik to, kad nėra vienodų žmonių. ir todėl.. žinot ką ?
jei tas rašytojas, kurį jūs taip dievinat nenorėtų kad jį suprastumėt, tai jūs to niekada ir nepadarytumėt , nes siena , atsirandanti tarp jūsų ir jo žodžių , būtų elementarus noras būti su savim.
Na, noras rašyti ir noras, kad mintis kas nors suprastų, yra labai tolimi dalykai.
AtsakytiPanaikintiJei kažkas supranta - gerai. Jei ne - nieko tokio. Autorius savo kūriniais, kalbu tik apie prozą, perteikia istoriją, kaip kas nori, taip tas ir perskaito. O kai supranta, tada įvertina, o tada jau šventė abiems. :)