ir užsuku pas save į svečius , į savo gyvenimą. Reikia pradėti galvoti.
Šerkšnas aptraukia rankas. Aš pati išsibarsčiusi : vienos mintys tyliai sėlina vis arčiau veido, kitos dėbso į mane , nors aš matau, kad džiaugiasi : nors trumpam prisiminė.. Aš. Sava.* * *
Einant priemiesčio kryžkeliais, vis sustabdo Tave žmonės ir klausia : ar gali padėti? Jis nusisuko, žodžio netaręs, numetė ant asfalto tą pačią seną kolos skardinę, kurią gniaužydavo rankoje ir anksčiau. Sumindė.
Padėti negalėjo.
* * *
Nuo senų pelėsių apsamanojo net laiškai. Žalios rankos, akys, tada ji man priminė medžius.
Tyliai priėjo netarusi nė žodžio. Maniau, kažką sakys. Tik kreivai šyptelėjo . šiandien mums kartu patinka mėnulis.
* * *
Atvirais delnais mes kopiam į viršų
M. A.
Atvirais delnais mes kopiam į viršų
M. A.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą