Naujas gyvenimas mano pašonėje,
Įdomu iš principo, ko jis nori
Į ateitį nusikelti būtų man verta
Ar noriu labai, saugot šitą planetą?
Dažnai skubam gyvent, ir nežinom ką darom
Tačiau kažkas iš mūsų pačių, sielas varo
Kodėl jūs taip skubat ir nieko neklausot ?
Jau geriau tada Atiką įsitaisykit į ausį
Kiekvieną dieną kažkas kužda taisytis
Ir nervina patys nesuvokę tiesos
Galbūt tau kartais reikia naujo mokytojo ir šypsnio
O ne ašarų karčių ir dar vienos klaidos
Sustabdysiu pasaulį
Pelenais jį prikišiu
Nudažysiu baltai
Bet net tada nenurimsiu
Viskas man juk nesibaigs taip lengvai
Saugot save ir kitus nėr blogai
Fizinis krūvis ir rašto darbai
Raškos nuo veido jau kiti reikalai
Knygos pabodo, ipodas ištrintas
Tu man sakei, kad sugrįši pakitęs
Nieko netrūksta, nieko neskauda
Širdį akmeninę kažkas gyveniman šaukia
Atsidurti nenoriu o išeiti nereikia,
Kam gyventi kai visi tave tik teisia,
Juk niekas nežiūri, niekas neklauso
Niekam nerūpi niekas nelauks jau
Vėl greit pavasaris, ir nemiga žydi
Kaip iš dienotvarkės išbraukti pavydą
Nenorim mes prieskonių ir klounų,
Tiesiog tylos, išbučiuoto mūs skausmo
Užsigrūdinę sniegų ir pamiršę mes laiką
Greit išeisim tamsos ir išgelbėsim taiką
Ir kai mums mojuos,
Mes tik griūsim ir mausim,
Nes kažkada galbūt
Man reikėjo tavęs – tavo pagalbos .
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą