noktiurna.

Labai keistas jausmas - kai grįšti namo, ir rodos, jog niekas tavęs nelaukia .
Tada širdy snigo. Tūkstančiai gėlių pakilę į orą nuplaukė savais keliais, ir nutarė nesugrįžti. Tada širdy snigo. Paliečiau jo ranką - tvirtą, tačiau irgi besiblaškančią ir nežinančią kur pasidėti. Jis man nieko nesakė. Norėjau matyti akis.
Daug sužinojau , daug supratau , bet nieko nerodau , Tau nesakau - išdrįsti nemoku . Dar ne šiandien.
nemiegosiu savo lovoje, - išnyra mano galvoje siena. O to taip troškau. Tiesiog prisiglausti. Prisiglausti prie savęs tą pažįstamą kvapą, suleisti pirštus į alsavimą. Savitą. Tam, kad nurimčiau.
Kiekviena diena atneša kažką naujo. Tūkstančiai spalvų, gale dienos mainosi į vieną. Kodėl viskas turi susilieti? Uždavinėju klausimus žolei ir kalnams. Jie stengiasi pabusti. Tačiau tik apsiverčia ir toliau miega.
Truputėlis sidabrinių žirgų skubančių mano galvoje, ir tas smilkalų kvapas. Smilkalų kvapas galvoje. Citrinų šešėliai. Amžinas žalias mygtukas, ant kurio reikia užlipti.
Visa tai primena vieną didelę medžių paslaptį.

Kažkas sminga į kūną . Nepakankamai , kad subadytų , bet tiek, kad pajustum. Stipriai pajustum ..

Tai buvo šauksmas. Šauksmas, atnešęs tylą.


M. A.

(Post . Scriptum)
Nes taip atsitiko. Dabar jau spjaunu į akis žmonėms ,kurie man skaudžiai trenkė per rankas..