ir tada supratau kad uz ta sakini jai neatleisiu niekada gyvenime.

po akimis staiga susimaišė gyvenimas. Pajutau visą pasaulio skonį vienu metu. Karštį. Šaltį. Nuostabą. Viską. staiga. suplojus. Nežinojau kaip man išstumti tykančią, juodą atsiradusią prarają. Koktu . Naivu. Šalta. Jokios erdvės. Tamsa aplinkui. Aplink kaklą šalta lipni ranka. Vanduo tekantis iš burnos. Seilės.
Pasistengiau nuryti save, nusišypsojau, ištariau labanakt ir padėjau ragelį. O ji net nesuprato.

Tada mano akyse žaibavo. Ir aš sukūriau pirmąją dainą savo gyvenime, kuri neturėjo žodžių.
Mano viduje atsirado milžiniškas padaras. Jis neleido man verkti, ir neleido mirksėti. Neleido pajudėti. Neleido suprasti. Neleido pakilti. Išeiti. Sugrįžti. Palikti. Leido tik išsižioti , ir įdėjo man dar vieną kąsnelį būtinybės tamsos.
mano mintyse skambėjo akordai.
siela pradėjo rėkti. Spardės. Žviegė. Trypė. Daužės kiek galėjo. O aš sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Tuo metu tai buvo maža sudžiūvusi gėlelė. Kovojau su savimi. Nuleidau akis. Iš mano akių nei viena ašara neiškrito. Buvau pernelyg stipri, kad verkčiau. Ir pernelyg silpna, kad bausčiau ..