Stotelėje.

Pagalvojau, kad gal mokslininkai teisūs - meilė, - tai reakcija.
Šiandieną labai keista diena. Visų pirma dėl to, kad rašau dienoraštį dabar. Visų antra, kiekvieną minutę atrodo, kad tuoj sutems. Visų trečia todėl, kad teko šiandieną stovėti stotelėje. Vieną valandą.
Kolkas tai buvo pati maloniausia mano dienos dalis (kolkas, nes dar laukia dainavimas Spragtuke), nes susitikau.. Žmogų. Nežinau , tai net nebuvo susitikimas. Viskas buvo taip keista. Vienas pamojavimas. Žingsniai. Žodžiai.
Ne, ne. Tai - ne meilė. Juk ne meilė? Pamačiau, ėmiau drebėti. Per visą , nuo galvos, iki kojų , perėjo maža elektros srovelė, ir aš nebegalėjau atsistoti. Sėdėjau, netekusi žado, ir tiek. Kai susigriebiau, kad to žmogaus tuoj nepamatysiu, ėmiau bėgti. O gal reikėjo to nedaryti? Tada bent būčiau tikra, kad visko nesugadinau. O dabar nieko nežinau. Nebežinau. Viskas taip painu.
Norėjau, kad viskas būtų kitaip. Šiltai. Tačiau matyt, šiandien nebuvo ta diena, kai taip turėjo būti. Ir vis vien.. Mane tai pralinksmino, aš gavau energijos .Daug energijos, iš penkiolikos minučių. Dabar nepavargdama, galiu lakstyti visą dieną.
Ryšys. Gijos. Kodėl mane kažkas laiko, ir neleidžia pabėgti? Juk aš negaliu būti prisirišusi prie vieno žmogaus. Jau tiek laiko. Tiksliau, prie trijų. Dėl trijų žmonių , mano pasaulyje , padaryčiau viską. ( Na, žinoma, ir dėl Tėvų. )
Ir aš vis dar negaliu atsikratyti minties, jog jeigu aš nebūčiau pribėgusi prie to žmogaus, viskas būtų kitaip. Galbūt kokių dešimt saldainių dabar negulėtų purve, o būtų kažkur ištirpę. Kaip cukrus. Ir taip keista buvo jausti, kad aš drebu. Nors apskritai, visai galėčiau save pagirt . Atsilaikiau visoms pagundoms, nors drebėti ir nenustojau. Dar ilgai.
Druskos, druskos, druskos.
Man taip trūko to Saldumo.
[ o gal tai buvo per vieša vieta ? ]
Et.
Nepasisekė.
(pasisekė labai. Visą dieną pakeitė, kad ir kaip buvo.)

Nesušalkit. < 3

p.s. Myyyyyliu Žiemą. Labai myliu.

p.p.s. Praleidau klasės photographavimąsi. Yaa , Baby, Ya. ! *