šiandien išėjau iš namų, kai žvaigždės dar žibėjo danguje
su Tavim
kad spėtumėm į autobusą
- -
dieve, kaip norėtųsi apie tai bent eilėraštį parašyti.
Kai aš sėdėjau tuščioje salėje prie juodo fortepijono su arbata rankose, laikiau trisdešimt devynis lapus, išlytėjau kiekvieną kraščiuką jausdama jų kvapą, ak, kaip būtų gera apie tai bent eilėraštį parašyti -
kaip kiekviena r a i d ė smigo man į pirštus. smigo taip, tarsi visą naktį būčiau grojusi toje tuščioje salėje
kaip būtų gera bent eilėraštį parašyti apie tavo ž i n o j i m ą
kaip būtų gera kiekvieną kartą nevirpėti vos prisilietus. nebeslysti tais lapais. neskaityti kiekvieno žodžio šimtąjį kartą nekvėpuojant. niekaip neprisikasant iki galo.
nes tik skaitau, skaitau
(žinodama, kai baigsiu, prasidės iš naujo)
kol jis man groja arabeską
(ne taip kaip noriu girdėti)
ir pasiūlo dar arbatos
(nes skara jau ant kaklo)
aš atsisakau. jo ir arabeskos. jo ir arbatos/kavos/kakavos. atsisakau jo vardo
nes tik skaitau, geriuosi, virpu kiekvieną kartą vos pagalvojus - - - - - -
nebegalvodama, kad tai sapnas
galvodama, kad nėra žodžių
bet gal kada nors...
pasakysiu.
Ir štai, nesutilpo
Niekas nesutilpo į Tai
Net raidės pirštų galiukuose
Jei nori, galiu būti kaltas
Labai kaltas
Kaip sniegas
Prikaltas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą