ei, džo

labai keista, kai ateini
amerikos vėliava plazdena kur nors netoliese ir žinai, kad neturi su ja nieko bendro, keista, kai per ragelį išgirsti prancūzišką balsą ir nori, kad tas žmogus atsidurtų šalia čia ir dabar, ir keista, kai po ilgų naktinėjimų ir šnekėjimų su aidu naktį užlipi į antrą aukštą ir pamatai, jog dvivietėje lovoj tarsi vaiduoklis guli ir
keista, kai vakarais geri apelsinų sultis žiūrint filmą,
keista, kai kažkas guli šalia sakydamas niekad nenorėjau būti svarbesniu už mėnulį,
keista
tik
dzingt
pagalvoju, kad galbūt po metų, kitą vasarą nebebus to, kas buvo, ir galvoju, ar sugebėsiu viena padaryti tai, ką pažadėjau,
nors balsas, esantis šalia, kužda kad taip,
ir staiga viskas pasikeičia tūkstantį kartų
kai groja ne tik razauskas bet ir kazkas, prie ko pripratau

ak, ir belieka tas ak, nežinau, gal dievas to ir norėjo, kad pasilikčiau su ak
savąja kvėpuojančia tamsa lovoje
ir
raudonu vynu bei žemuogėm ant pirštų

bet mes juk iš visų bažnyčių išvarytos - - - - - - - - -

tik per sprindžius augančios

ir mes veikiam tą patį naktim
ką visi veiktų mūsų vietoj

šalia matydami plazdenančią vėliavą
ir maldas, kad pasnigtų