Šitiek smėlio į akis... Ir tau pasitaikys... Vaike, šiandien papasakosiu tik tokį atsitikimą:


Tą rytą drebančiom rankom sėdėjau prie stalo. Ir nežinau jau, prieš kiek metų tai buvo - gal tik šiom dienom? Gražu, vaisku viskas. Valgau vynuoges ir nieko aplink nematau. Liūdesio naktis buvo ilga ir atsibudau šimtu metų pasenusi. Kažkada svajojau apie šimtą dvidešimt, taigi beliko visai nedaug, galvoju. Tikėjimas dingęs, viskas tarsi dūmais nuėję, nespalvota, nebesaldu...
Už lango nukrenta keli lapai. Nežinau tą, ar kitą minutę nusprendžiu kreiptis į Dievą. Juntu jį šalia. Už lango, po stalu, stovintį ar gulintį. Kažin ar bent viena mintele į tai kreipiudėmesį. Glaudžiuosi prie jo užverktom akim kaip mažas vaikas, kurio užsispyrimas nuspirtas po lova. Jis nesirengia manęs guosti, uždėjęs ranką atimti tą beprotišką kaltę, bet visgi yra. Pasilenkiu, ir kvėpuodama į arbatos puodelį tyliai papasakoju savo istoriją. Tu nerašai man daugiau nei parą. Tau nereikia, neskauda, viskas pasibaigę. Nuo blakstienų nubyra kelios artėjančios žiemos skeveldros. Aš tyliai paprašau ženklo. Tarsi nuodėmę lygiai iškirčiuodama iššnabždu. Ženklo. Nors menkučio. Kuris parodytų, kas bus. Kuris nuspręstų, į kurią pusę sukti... Meldžiuosi tyliai kylant garams. Sakau, bent trupinėlį to, ką vadinsiu rytojumi.
Šalia tupintis katinas sumiauksi, o dar nė vardo nespėjau duoti.
Atsidūstu.
Staiga telefonas suvibruoja. Vynuogės kauliukas iškritęs iš mano rankos be garso atsimuša į grindis.
Ekrane šviečia tavo vardas.
ir mano tikėjimas, tiek metų švaistytas, siurbtas ir pragertas, pabunda.