Malda

Pakark mane, brangus Karaliau,
Už raganas, kūrimą katilų,
Nuteisk, kad ašaros nebešvytėtų
Ant žemių Tavo ištryptų.
Žudyk mane už pasakas ir tiesą
Pasaulį gundantį naktų
Žudyk už gailestį ir šviesą
Sparnuotus žiburius akių.
Maldauju, mylimas Karaliau!
Išmeski, atitrauk mane
Seniai nuo Tavo lūpų lyg puvėsiai
Kraujuoja žvaigždės manyje.
Bet argi Tu girdi, Karaliau,
Manąsias priešaušrio maldas?...
Šukuoji,
Nesustodamas myluoji
Savo ponios švelnias kasas.
Verkiu aš.
Tavo Dievas - žvilgsnis josios,
Ir rankos, liečiančios mintis,
Tai Tavo Dievas - jausmas, šokis,
Baltai išgrotas per naktis.
Šaukiesi jos skaistaus raudonio,
Blakstienų grakščiai nuleistų,
Šaukiesi jos kaip tik bemoki,
Ji Fėja virsta pamažu.
Verkiu aš, dieviškas Karaliau...
Išrovei ir nepameni manęs...
Pakark, sudegink, nuodyk šalį
Ilgai brandintą manyje.