gyvenu dvejais gyvenimais, ir žiūrint į žmogaus akis matau daugiau, nei turėčiau.
Vis stengiuos dėl kažko, kas, matyt, neįmanoma.
Ir vis vien niekada niekada niekada nenuleidžiu rankų, nes taip geriau. Tik dėl vieno dalyko. Tik dėl vieno.
Nesvarbu, kad daugiau lyg nieko čia ir nėra.



Noris rašyt laiškus, ir pabėgt kažkur, kur galima atrasti pilnatvę. Vis kažko trūksta, ir tik vėliau supranti, kaip nemoki suvokti iš karto.
Keičiu gimines, nes bandau pabėgti nuo savęs.

Vėl bandau nusispjauti, ir tikėti, jog pavyks.



su meile,


m. A.