Atėjo naktis, ir aš noriu parašyt laišką sau. Retai kada norai užeina.
Pamenu, anksčiau buvo visiškai nesunku atsiverti kitiems. Pasakyti kaip jaučiuosi, paaiškinti, ko noriu, ar kodėl noriu. Kas dabar? Kažkokios neaiškios abstrakcijos ir visiškai nesąmoningi terliojimaisi su pačia savim. Jei rašai apie save, esi egoistas. Jei galvoji apie save - irgi. O jei jau kalbi, tuomet tenka slėptis, nes dar kas pagaus ir užpjudys.
Taigi, aš egoistiškai vieną kartą metuose pati prisipažindama pradedu savo tiradą.
Aš gyvenu kitam pasauly. Žvalgausi pro petį į draugus, ar dievus, ir matau jų kitokį kvėpavimą, kitokius žingsnius tyloj. Jie kitaip pakelia ranką, jie kitaip važiuoja troleibusu, ar mano dar vieną spalvą klevo lape.hdf
Aš jiems nepriklausau. Aš - ta pilkoji masė, skubanti gatve, niekada nebūnanti Sereikiškių parke viena. Aš jų nematau, jie nemato manęs - atrodo, taip ir turėtų būti.
Bet netyčia, vis tik netyčia, tame nuostabiame svajonių/supratimo burbule atsiranda skylučių. Ir oras, grynas oras ima plūsti į mane primindamas tai, prieš ką visi mano pasaulyje užmerkė akis. Staiga nebelieka burbulo, ir viskas ima durti. Bandai atsimerkti, bet saulė taip spigina į akis, kad tik užsidengi veidą ranka, ir pradedi galvoti, kodėl kiti, stovintys šalia žiūri į ją [saulę] be proto atviromis akimis.
I'm stupid like a fox - ir tai ne aš sugalvojau.
Kažkas eina, kažkas siekia, kažkas turi beprotišką talentą, o kažkas yra niekas.
Nepatinka? Keisk tai, sako.

Keisti keisti keisti.
O kaip keisti, jei dar net rašyti nepradėjau.


m. A.

p.s. gerai, tebūnie visa tai skambėjo kaip skundimąsis, tebūnie, tebūnie TEBŪNIE.