Tarsi iš tamsos, į dienos šviesą nusileidžiu Tavo kambarin.
Tik įėjus pajuntu švelnią klasikinę muziką. Tavo kambarys iš medžio. Tyliai sudėtas. Vėjo gūsiais teka gerai pažįstamas Šopeno nocturne op. 9 no. 2. Mintys prisipildžiusios gaivos, langu teka saulė. Mūsų čia nėra. Tik gabalėlis minčių, nervinančių klausimų, kas ir kaip. Tie jau seniai atsibodę. Tie jau nebeįdomūs...
Supuosi kėdėje ratu, ištiesusi rankas aukštyn. Kaip prabėga mano diena? Jis bus prezidentas, ji - jo patarėja. Nejaugi tikrai tik keli gali būti laimėtojais? Nejaugi ne kiekvienam lemta gimti Gyventi?
Jis bus prezidentas, ji - jo patarėja, o aš būsiu jų abiejų konkurentė. Amžina, ir tokia nemirtinga, kad jie turės mokytis gyventi iš naujo. Vis iš naujo. Ratu.
Kambarys po truputį pradeda suktis, ir aš kone pajuntu vasarinį beržų šnaresį. Tuomet gulėdavau, žiūrėdavau į lapus, mylėdavau medžius, atsidusdavau ir užmigdavau. Žaliųjų užsupuota. Ramia šypsena. Pirštais vos vos liesdama žolę.
Žiemą viskas apsiverčia. Tarsi auštat Alibaba sušnabždėtų: Mutabor.
Pirštų, kaip ir žolės, nebejaučiu. Lieka tik dvylika arbatos puodelių, visokių visokiausių, margų, dryžuotų, slepiančių tą pačią paslaptį: medų, citriną, vandenį ir arbatą. Juodą. Žiemą pirštus pasisavina klavišai. Balti, juodi. Įvairūs. Kartais sužibantys visomis spalvomis. Net tokiomis, kokių Tu niekada nematei. Akis irgi pagrobia natos. Šnabžda muzika, nebe medžiai.
Ir tuoj vėl pavasaris. Alibaba dar tik rengiasi kelionei, kuri vėl apvers visą mūsų gyvenimą. Vienišas Mutabor, ir pasaulis kitoks. Pabandykim ir mes?

Mu ta ..

Labanaktis.

M. A.

p.s. jei kilo neaiškumų
[21:02:09] Aušra: alibaba sakė sezamai atsiverk
[21:02:24] Vytautė: whatever . manasis alibaba sakė mutabor