Jie sėdi koncertų salėje, apsupti daugybės žmonių. Vidury salės, abu, negalėdami nepastebėti įmantrių marmurinių statulų ir garsų, kuriuos švelniai skleidžia muzikos instrumentai. Muzikos instrumentai, o gal žmonės, kurie sugeba burti net širdies plakimu? Juk jų rankose viskas taip lengva... Lengva lengva. Spalvota.

Mirtina tyla, tik tie klasikinės muzikos garsai veržiasi pro salės kraštus, norėdami pasiekti dangų. Langai aukštai. Ir niekas jų niekada neatvers, ir niekad marmurinė salė nepamatys saulės. Žmonių veidai čia padaryti iš plieno. Jei nematytum tikrumo atlikėjų veiduose, galėtum užtikrinti – sapnas. Ponios ryškiai raudonomis lūpomis ir neįmanomai aukštais bateliais sėdėdamos pirmoje eilėje neišleidžia nė garso. Ar tokie ir yra tie žmonės? Pažvelkit, juk tai ne žmonės – grynų gryniausi robotai...

Apie dvidešimt išsidriekusių eilių. Pilnut pilnutėlių. Spektaklis? Visi žiūrintys prieš save. Jokio mirksėjimo. Gilaus iškvėpimo. Tylaus vaiko švilpimo.

Tačiau kažkas juda. Ten, pačiam salės viduryje... Du žmonės. Vaikinas ir mergina. Žvilgčioja vienas į kitą, tyliai sukikena. Garsas! Garsas? Pianistas pakelia akis nuo fortepijono. Greičiausiai pasigirdo.

Jie toliau žvilgčioja vienas į kitą. Kaimynai nereaguoja. Toliau žiūri prieš save, tiesiai, nemirktelėdami. Jų akys mato tik tuštumą. Žmonės pasislėpę tuštumoje. Ne, ne paklydę. Kartais žino, kur yra. Bet taip retai, kad kažin ar patiki...

Mergina staiga atsistoja. Apsiveja rankomis vaikino kaklą ir jį pabučiuoja. Bučiuojasi. Vidury marmurinės salės, sustingusių, bereikšmių veidų apsuptyje. Pianistas nusišypso, nesustoja groti. Džiaugiasi... Kažkas gyvo. Gyvas! Žmonės. Gyvi žmonės. Du, tokie laimingi. Stovintys vidury pilnutėlės salės, negalėdami atsiplėšti vienas nuo kito. Jie tarp aklų. Kiti toliau žiūri sau prieš nosį. Bejausmiais žvilgsniais. O jie... Jie! Taršo plaukus, pasilenkę šnabžda įvairiausius žodžius. Nusišypso. Bučiuojasi toliau. Niūniuoja į taktą. Jie laimingi. Nieko nereikia – turi vienas kitą. Jie tik vakar gimė, jie neskaitė eilėraščių kai žvejojo akyse laimę. Jie skirti vienas kitam. Žiūri spindinčiais žvilgsniais ir juokais pastuksena priešais sėdinčiai moteriai į petį. Neatsisuka. Nesistebi.

Ir stebuklai vyksta, nes kažkur tolumoje atsidaręs langas leidžia garsams pasklisti po pasaulį. Garsams, kuriems atsirasti tereikėjo trupučio meilės...

- - -