Vėl ateina naktis, Tyliai šlamindama medžių lapais. Išgirstu ją kūnu. Veidu bėgantis vėjas priverčia atsisukti. Ką pamatau? Mėnulio pilnatį, ošiančią jūrą, žolę, debesyse nardantį nepažįstamą pasaulį... Žvaigždės. Naktis. Smėlio pilys. Sūkuriai. Šviesa, sklindanti iš tamsos, vis ateinanti, ir pagriebianti dalelę manęs...
Vasara. Aš, jau šiek tiek užaugęs vaikas. Tu stovi, glostai mano skruostą. Tavo profilio beveik nesimato, jį apšviečia tik ugnies šviesa. Pasilenki. Jaučiu Tavo blakstienas ir kvapą. Nieko nesakai, ir nedarai. Tik Lėtai pakeli ranką, atsiremi į medį. Apkabini mane. Aš tyliu. Susižavėjusi šypsausi, žiūriu į raibuliuojantį ežerą mums prieš akis... Pasaka. Sapnas. Matau Tave, apšviestą mėnulio. Kvėpavimas pagreitėja, mums neužtenka šalia esančio oro. Skaitom vienas kito mintis, viltis ir norus. Iš kitapus ežero link mūsų ateina nebylus aidas, tyrinėjanti nustebusius veidus.
Kiekvieną kartą šitai prisimindama vis pagalvoju, ar sugebėjai mane pagauti. Ar bandei mane pagauti? Bandei išsiaiškinti, kiek verta mano šypsena, ar žvilgsnis? Taip, tu bandei. Žinojai, kad nemėgstu kavos ir šokolado, darydavai man arbatą, nedėdamas cukraus, rašydavai laiškus ir supratai, iš kur aš atklydusi. Marsas... Atsimeni, Tu mane išgelbėjai nuo plėšikų? Sakei, kad jie buvo su žirgais ir violetiniais apsiaustais, o aš tada miegojau savo žibučių sode, ir mano ausyse skambėjo tik Marse gyvuojanti muzika, o Tu vienintelis galėjai mane išgelbėti? Prisimeni? Taip. Juk vis dar naktim šnabždėdavai, ir visada klausdavai, kiek ilgai pasiliksiu žemėje... Laikydavai mane už rankos, bijodamas, kad galiu iškeliauti tavęs neįspėjusi. Tu manei, kad aš galiu tave palikti! Negalėjau. Tada tvirtai žinojau - negaliu.
Kitą dieną šalia žibučių pridygo tulpių. Tau ir man jos buvo pačios gražiausios - mėlynai baltos. Žibutės pyko ant tulpių, aš verkiau, nes jos su manimi nekalbėjo, o tu vis buvai mane apkabinęs, ir nepaleidai, kol nenurimau. Atradom naują upeliuką, kuris buvo begalinis, lyg amžinybė. Nežinojom, kur vedė mūsų keliai, ką mes galim padaryti ar pasiekti. Tik žinojom, kad Žibutėms nepatiko Tulpės, o mes mylėjom šį pasaulį daug labiau, už tikrą.
Dabar, vėl tamsią naktį, kai tas jausmas bangomis teka mano kūnu, aš žiūriu į raibuliuojantį vandenį ir tamsų dangų, jaučiu Tave ant savo peties. Vienu kvėptelėjimu kažkur aukštai danguje pamatau Marsą. Viskas ten pasiliko. Ir žibučių sodas, ir tulpės, mėlynai baltos, ir muzika, tik ten gyvuojanti, ir upelis, kurio siekių nieks nežino...
Ir kas žino, galbūt ir mes ten dar esam. Šaltoj nakty, kai išgirstam tik savo sielos kuždesį... Kai vėl išeinam ten, kur galim būti tik dviese, ten, kur buvo tik mūsų pasaulis...