" sugrūdau šokoladą tau į burną , kad užsičiauptum " .. Pažadėjau Būti.

Tikras draugas smogia iš priekio.
Man reikia aštraus proto, poete.

" Ar galima būti laimingai su žmogum, kuris laiko tave normalia būtybe ? "


- Ką veiki?
- M?
- Ką veiki ?
- Kur veikiu?
- Ką veiki Čia?
- Ką veikiu kur.. Lovoj?
- Lovoj!
- Kąą?
- Kodėl tu čia?
- m?
- Ką čia veiki?
- Aš čia miegojau !
- Čia ?! Oo...


Koks slidus yra laiptukas tarp gėrio ir blogio. Kai aplink vien tik ledas, sniegas, pabirusios eglės, ir jokių pagalbos rankų. Kai nekalbėdamas ir negalvodamas atlieki veiksmus, kurie paskui įgauna apibrėžtą erdvę, ir tave smaugia. Sudrasko?
Paris je T'aime.
Nustebau. Žiūrint tą filmą, atrodo, tarsi vėl atsibudau. Jaučiuos nejaukiai grįžus namo. Šalta, jokių minčių, vėl ašaros liejas, ir vėl nieko nebėr šalia.

Brr. Ledinės rankos. Apipaišytas žodžiais veidas. Tik vis dar spindinti akių šviesa. Kažkas viduje vis nerimstančio. Skubančio. Bijančio. Mylinčio?

Paklydusios mintys. kažkas vis plaukiančio pro šalį. Labai konkreti, ir abstrakti komos būsena dvi dienas. tikrai.

Tu verkei visą tą naktį, o aš negalėjau nieko padaryti, buvau kaip lietaus lašelis visame pasaulio danguje, kaip daigelis, niekada neišdygstantis iš juodos, savos žemės. atsiprašau.

Tu juokeisi visą tą naktį,o aš tik galėjau juoktis kartu. Iš vandens, žvakių, įvairių kelionių į nematytas šalis.
trisdešimt vienas . trisdešimt du. trisdešimt .. trys ?

" Tave, aišku , priemė. Atvažiavai iš Bostono į Paryžių. Į mažą butuką, centriniame priemiestyje. Aprodžiau kvartalą, barus ir mokyklą. supažindinau Tave su draugais, tėvais. Aš klausiausi Tavo išmoktų vaidmenų, Tavo dainų, troškimų, muzikos. Tu klauseisi manosios. Ir kaip aš kalbu itališkai. Vokiškai, rusiškai... Aš daviau Tau ausinuką. Tu davei man pagalvę. Kartą pabučiavai mane. Laikas ėjo. Laikas tekėjo. Viskas atrodė paprasta, laisva, lengva, nauja... Ir nepakartojama. Mes vaikščiojom į kiną, į šokius, apsipirkti. Mes juokėmės, Tu verkei, mes rūkėm. Kartais Tu šaukei. Be priežasties, ir esant jai. Taip, kartais esant priežasčiai. Aš lydėdavau Tave į konservatoriją, ruošdavausi egzaminams, klausiausi Tavo repeticijų, svajonių, norų, muzikos. Tu klauseisi manosios. Mes buvom artimi. Tokie artimi, kaip niekada. Vaikščiojom į kiną , plaukiojom, juokėmės. Tu šaukei. Kartais esant priežasčiai, kartais be jos. Laikas ėjo. Laikas tekėjo. Aš lydėdavau Tave į konservatoriją. Ruošdavausi egzaminams. Tu klauseisi, kaip kalbėdavau itališkai, vokiškai. Ruošdavausi egzaminams. Tu šaukei. Kartais esant priežasčiai. Laikas ėjo be priežasties. Tu šaukei be priežasties.. "


išplauksim.


M. A.