Mano angelas sargas. Ateina tyliai. Perbrenda per mėlyną mėnulį, įmerkia kojas į rasotą pievą, paleidžia į saulę rožinius drugelius, kol galiausiai uždeda ranką ant peties. Nešdamas ramumą prisiglaudžia prie manęs. Lenkias prie ausies, vis arčiau ir arčiau... Jaučiu žibučių kvapą. Akyse matau rytmečio mėlynumą... Tą neišpasakytą tylą, kurią galima išgirsti tik sapne. Angelas Sargas atsigręžia. Šypsosi. Sidabriniai šešėliai rodos krenta iš jo lūpų. Šalia ima snigti.

- Kas tu ? – sušnabždu. Gal kiek per garsiai. Gal kiek per šiurkščiai...

- Šš.. – jis nusijuokia. Mirkteli. Staiga išnyksta. Mane apakina šviesa. Per daug blyški, kad ką nors įžiūrėčiau, šiek tiek skausminga, tarsi deimantai jo akyse būtų pakeitę spalvą.

Vis dar girdžiu juoką. Tą liauną jo juoką, kuris vis labiau tolsta nuo manęs.

- Mano akys žalios ! – krūpteliu. Kur jis ? Nieko nematau. Tuštuma. Kitu įkvėpimu šviesa pabąla. Stoviu tamsiame kambaryje, pilname senų baldų, girgždančių riksmų, marmurinių, besišypsančių lėlių ir medžio. Į kūną įsikerta tamsus padaras. Įšsigąstu. Lėtai pažvelgiu į šoną.

- Kas tu ? – sušnabždu. Gal kiek per tyliai. Gal kiek per švelniai...

Mano kūne atsiranda spygliuočių tvora. Ji spaudžia mane savo metalinėmis grotomis. Vis stipriau, kol mano mintys kraujo klane ima tirpti. Kaupiu paskutines jėgas. Šalia pat plaukų jaučiu karštą alsavimą. Grotų virbai skverbias į mane...

- Neeeeeeeeeeeeeeeeeeeee! – nuaidi per visą kambarį. Švino prikimšti daiktai atgyja. Jie sėlina link manęs , tiesa savo ilgus pirštus.. Mano skruostais rieda ašaros. Vidus prisipildo šalčio.

- Man šalta! Paleisk.. PALEISK! – plaukai ima keisti spalvą. Lūpos nusidažo raudonai. Mane spaudžia prie žemės. Gerklėje jaučiu geležinį peilį. Prarandu balsą. Akys išsiplėčia. Jaučiu, kad mirštu.

- Tu priklausai man... – skausmas atlėgsta. Drebančiu kvėpavimu atsidūstu. Iš žaizdų teka kraujas, kuris dažo mirtį nešančias baltas grindis. Matau tylą. Virš mano galvos krinta lapai, ir ošia upės. Pasukusi galvą pamatau pasaulį. Matau kitus. Merdinčius iš skausmo, ar tuoj mirsinčius. Noriu juos įspėti. Labiau už viską. Rankos neklauso. Maldaujančiu žvilgsniu pasisuku į Blogį.

- Tu priklausai man... – išgirstu. Sukaupusi visą drąsą atsimerkiu.

- TU ? – mano akys raibuliuoja. Širdis vis dar peršauta. Jaučiu, kad mano paskutinės sekundės tiksi. Negaliu patikėti tuo, ką matau. – Tu .. Visą laiką tai buvai tu?

Jis tyliai pasilenkia prie manęs ištiesdamas savąją ranką. Pajuntu nevaržomą šaltį ir vėl surinku iš skausmo.

- Ne. Ne. Ne.. Maldauju.

- Tu priklausai man. – ištaria su pasimėgavimu. – Tu su manim.

Aš kratausi. Nebegaliu pakęsti šalia tvyrančio kvapo.

- Aš mirštu .. – sušnabždu.

Jis tik nusijuokia. O mano mintys staiga išnyksta.

Atėjau į nenuplaunamą, šlykščią tamsą amžinai.