Visiems atrodė - čia absurdas,
Kitiems dar kažkas.
Bet tas vidinis balsas..
Ir aš viena pati negalėdavau pasipriešinti tam balsui.
Norėjau gyvent kaip visi, bet man neišeidavo. Manęs niekas neišleisdavo ten, kur norėjau būti. Galėjau likti tik ten, kur būti privalau. Žiūrėjau ir į akmenį kaip į brolį, ir į medį - viskas gyva man buvo. O kurgi mūsų protingų būtybių grožis? Pasistengti kasdien nors vienu laipteliu palypėti į žmogaus tobulumo viršukalnes. Nors vienu laipteliu - nors vienu milimetru pakilti.
Laikas teka toliau. Vainikų kaspinai kurį laiką dar sieja mus su mirusiais ar tik mums mirusiais žmonėmis. Tarsi drobiniai laiškai, į aną pasaulį ..
Tik ar juos kas perskaitys ?





nepraraskit,

M. A.