Smėlis ir sakuoti pirštai.

Tada tiesiog sėdėjau stotelėje.
Aplink mane dūzgė mašinos, nunešdamos save tolyn. Galvoju, kada tu eisi paskui mane?
Kada tu rinksi sustirusius lapus, laukdamas mano abejingo šypsnio?
Kada tau skaudės? Kada tau taip skaudės, kaip man skauda kiekvieną kart tave išvydus ?
Žvirbliai. Tolstančios mintys. Išsiderinę, įskaudę, panašūs žodžiai, kurie trankosi vienas į kitą.. Ak! Ar mano įkvėpimai, mirksniai vis dar egzistuoja? Ak.. Ar ta žolė, kurią matau, vis dar ta pati žalia pasaulio antklodė?
Kur aš patekau? Į abejingą, tylų, trokštantį, krentantį, vien save mylintį ir vien savimi besididžiuojantį dūžtantį pasaulį!
Jie vėl užsimerks.


Kiekvieną dieną galvojam apie ateitį. Tai daugiau, mažiau, po truputį. Suprask tai ir džiaukis, juk ryt jau gal taip nebebus. O taip sunku . Vieną akimirką juokiesi, kitą sekundę pamatai žodį " namai " ir akys prisipildo ašarų.
Kartais aš labai nusiviliu žmonėmis. Vis laukiu nuoširdumo, o jis savo ruožtu nesirodo. Netikro juoko kalnai, ir pasmerkta liūdnumo šypsena.
Ir .. Nereikalingų minčių nebūna. Būna tik mintys, kurios dar labiau skandina Tave, ir dar labiau pagilina begudnę ..
kuo toliau tuo labiau atrodo, kad aš esu kažkokia ne ta. Nesuprantu, kodėl ir kiti elgiasi keistai . Taip aiškiai akyse išskaitau sielą , o išorėje kažkoks padaras, norintis ją praryti ..
Sustingau. kiekvienas eina iš proto skirtingai.



M. A.

p.s.
Cinamoninei nakčiai.

Vidurnakčio tyloj suskamba Tavo vardas,
Lyg rūkas. Širdį verianti tamsa!
Nemylimas, pabodęs Tavas takas,
Nubrozdinta, nutrūkusi sena styga.

Išblunka sidabriniai toliai,
Vis tonais leidžiasi žemyn,
Suskambęs Tavo vardas, žodžiai,
Ir smėlis, veriantis akis.