Vienai nakčiai pasitraukiau iš pasaulio. tik popierius ir parkeris.
Aš viena . Mane nuo bet kokio žmogaus , ar apskritai gyvybės skiria bent penki kilometrai. čia nėra ryšio.
Esu amžinoj gyvybėj . Čia taip tylu . Išėjus nesimato nieko . tik viena , vientisa tamsa, nešanti Tave į rytojų, skandinati, iškelianti ir tokia vienintelė paslaptinga. aš šypsausi . manęs niekas nemato. trapiais žingsniais nusileidžiu marmuriniais laiptais . užminu ant šnarančio , išpuosėlėto kilimo. Miškas.
suvokiu ežero alsavimą ir medžių skausmą netekus šviesos. viskas neįprasta . krūptelėjusi pajuntu tyrą lūpų prisilietimą prie skruosto.
- Bijai ? - nepakartojamas balsas. Lyg viso pasaulio muzika. švelnumas. ir apkabinimas. savitas. niekieno nepaliestas.
- Čia fantastiška . - giliai įkvėpiu. neužduodu klausimų . daugiau niekada neužduosiu. ta akimirka tokia tobula. nepasiekiama. neuždara ir intymi. Jis mane priglaudžia prie savęs. Ošiant vėjui mes stovim ant liepto krašto. aš nieko nematau . žinau ką jis jaučia . pagaliau nusijuokia.
- aš skaitau tavo mintis . - prataria. - myliu tave .

Tuo metu aš jį irgi myliu .
stipriau, nei kada nors .


M . A.