" Paleidžiu save vėju , - vėju, kuris jau seniai turėjo atskristi (manęs pasiimti..) "

Renku dienos trupinėlius, ir garsiai atsidūstu.
Supdamasi karuselėje, stovint ir perkant baltą mišrainę, klausantis meno (koks žodis!), ar skubant nuo aitraus lietaus gatvėje, tyliai tariu.
Aš aštuntokė. Kartoju sau
Aš aštuntokė. Kartoju sau
Aš aštuntokė. Kartoju sau.
Aš aštuntokė. Kartoju sau.
Aš aštuntokė. Kartoju sau.
Mano diena buvo tarsi virš galvos plaukiantis miražas. Stengiausi susidraugauti su debesimis, suolais ir viskuo, kas nauja. Dainavau užsimerkusi, juokiausi.
Viduje tyliai giedojau.
" Paleiskit balandžius į dangų, nes jie akimis mus juk šaudo. Paleiskit balandžius į dangų nes jie kitaip ištrūks ir mūsų meilę nusineš " ..
Taip ir skamba galvoje . Keista, pirmą kartą galvoje skamba sakiniai , kurie nėra iš jokios dainos . Mano žodžiai .
Popierius gyvenime užima man svarbią vietą. Nustebau , radusi stalčiuje užkištą popieriuką . " klausyk savo širdies, arba mano lūpų kuždesio .. "
Vis sunkiau prisiminti, kas buvo praeityje .
Laukiu kitų dienų .
ir žinok ką , man patinka. Man patinka naujovės.
Ei.
Aš jaučiuosi gerai !

Su meile ,

M . A.

p.s. Malonu pasidarė, Liepaitėse pamačius, jog tik aš ir ji, baigėm metus vien dešimtukais.
p.p.s. Paleidžiu save vėju , - vėju, kuris jau seniai turėjo atskristi (mane pasiimti..) "

p.p.p.s. Mieli mano skaitytojai, priimkime talentingus naujokus deramai.
www.pievugeles.blogspot.com

Spaudžiu startą.