oo , bute už lango lyja lyja.
Stengiausi būti toliau nuo savęs, tam kad neapsikrėsčiau žiovuliu ir alpinizmu. Kai pagalvoju, tai galbūt ta skrendanti dulkė atplaukė iš Afrikos dykumų, kur gyveno su kitomis dulkėmis. A ?

Suklupau tik žiūrėdama į veidą, iš kurio bėgo kraujas. Ir tada aš pasikūkčiodama neverkiau, nes man vėjas kedeno plaukus, ir kas žino - gal tai buvo į gerą.

Tada aš sėdėjau. ant stalo. Iškėlusi dešinę ranką į lubas ir laikydama šaukštą tylėjau. Mano skruostais ašaros neriedėjo. Akis graužė smilkalų dūmelis, toks plonas ir kvepiantis, pilkas ir aiškiai paslaptingas. Už lango snigo labai garsiai. Didelės snaigės vis lėčiau ir lėčiau krito ant palangės ir pradėjo groti rami „Fojė“ muzika. Galvoje nebuvo minčių, kaip ir nebūna, kai matai dangų pirmą kart paniręs po vandeniu. Ausyse taip pat buvo tylu. Aš sėdėjau ir jaučiausi.. daiktu. Ant plytelių tirpo sniegas ir virto ledu. Užšalo visos nuotraukos ir laiškai. Užšalo muzika, šokis, bučiniai. Tarytum, pakibo sąmonė ir plunksnos aplink tik spindėjo lubose. Taškuotos sienos varvėjo raudonais lašiukais, o durų nemačiau. Bet žinojau, kad jos buvo uždengtos užuolaidomis, už jų stovėjai tu. Lempa nuleista žemai virš manęs prastai švietė, atrodė, kad prieblandoje mano vyzdžiai visiškai išsiplėtė ir atrodė, kad nebesimatė rainelės spalvos.

Ir nuo manęs dvelkė šaltis. irgi. nuo manęs snigo ! tikrai tikrai.

Ir tik vieną kartą. viskas apsivertė aukštyn žemyn ir į šonus.

Už užuolaidų stovėjai tu .

Tu. Tu. Tu. Tu.

M. A.