" Aš žinau, kodėl Tau patinku . Nes manyje yra tai , ko tu niekada, o, niekada nematei.
Tu žiūrį į mane ir supranti, tokiu kaip aš nėra. Manyje viskas taip susimaišę. Mano begalinės naktys , atidaryti langai, mano sapnai, beprasmiai žodžiai, išmėtyti ant grindų daiktai. Braškės, truputis blizgesio ir šita sena prancūziška muzika.. Tai apsupa mano gyvenimą lyg paranoja. O miegu juk kaip mažas vaikas,prispaudžiant meškuti prie savęs.Ir kvėpuoju.Taip gyliai kad atrodo jog oro jums dviese neužteks.Tu žiūrį į mane šitoje pilkoje šviesoje,ir kvėpuoji retai ratai,kol galva nepradės suktis.. Naktimis aš tau tyliai sakau “gelbėkis”. O tau nėra kur dėtis. Tu suspaudi mane,prispaudi švelniai prie savęs ir štai..tik dabar,dabar aš visa tavo. O juk prašiau gelbėtis,kvaileli.. Tu tiesiog iki šiol nesupranti,kad aš pas tave,nes tai paskutinis, vienintelis šansas pabėgti iš savo pilko, niūraus pasaulio,kuris tuoj tuoj sprogs. "
Rašydama šiuos žodžius tyliai atsidūstu.
Ausyse drugeliai ir varvantis vaškas.
Ornamentai.
Do you really know, what's your love?
M. A.
p.s Ir šalta vėl kai Tu tyli, ir vėl...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą