Mama, o blogai, jei aš svajojau apie kitokią rugsėjo pirmąją ?

Savimi besididžiuojantys veidai .(nežinia už ką)
Pašaipios grimasos.
Kaukšintys batai.
Dirbtina šypsena.
Skerdžiantis juokas.
Pašaipos.
Melagingi KITŲ pasisakymai. (Mokytoja, Jūs buvot nuostabi, gaila, kad nebemokysit mūsų, tikrai)
Net ašarą kažkas išspaudė.

TAI ŠLYKŠTU .
- Ar tikrai taip baisiai atrodau? ( dieve, gal ji meluoja )
- Taip. (juokiasi)

Jei ne tas kelias , ir kilometrai , kuriuos tikimės nueiti , ši diena, gryniausias šūdas .
Taip stengiausi būti nuoširdi .
Nesipainiosiu šiais metais niekam iš tos klasės po kojom , nesistengsiu būti kieta, ir gyvensiu savo gyvenimą .
Prižadu .

Ačiū, bent už atvirumą ..

M . A.

p.s. Taip , man norisi verkti . Rugsėjo pirma mane padarė nelaimingą.
Nors ..
"aš nebemoku verkti. Mano krūtinė plyšta, bet skruostu nebebėga nei viena ašara.

aš kenčiu, bet niekas to nemato, nes mano ašaros išdžiuvo jau labai seniai, tiesa jos buvo skirtos ne jums, tačiau jos buvo velniškai skaudžios, tokios skaudžios, kad jums ašarų mano akyse nebeliko.

galbūt taip yra geriau, nes niekas nemato mano jausmų, bet kartais norisi, kad bent jau jūs suprastumėt ką jaučiu …net jei po to įskaudintumėt dar labiau…"