Nesugebėjus klaidinančiai paslėpt savo netykėtai užklydusių minčių. Aš pratrūkau. Vis užlieja minčių gausa.. Ir klausimas :

” Aš per gera. Kitiem, bet ne sau. ”

Per dažnai priimu kritiką giliai giliai vidun. Priešą. Kaip svečią, net pavaišinu savo gerumu, nuoširdumu, bei šypsena..

Pamirštu save. Užsisklendžiu savyje. Nutyliu, ir geriau išklausau kitų bėdas. Jas tarsi išgyvenu kartu su jais.

O kaip aš?

Viena, liūdinti, dažnai verkianti.

Retai matoma liūdna.

Mokanti paslėpt save, net mažiausioje erdvėje.

Tokia aš.

Bet dar tikiu žmogumi. Esu stipri. Ir gyvenu.

Ne dėl savęs.

Dėl Tavęs.

Kad suteikčiau tai, ko man niekas dar nebuvo suteikęs.