Kaip aš šiandieną raudojau. Vaje, kaip aš šiandieną verkiau. Pirmą kartą gyvenime aš save stengiausi stabdyti, o sąmonė manęs neklausė. Apskritai, aš pirmą kartą gyvenime
Užsidengusi burną , kad niekas negirdėtų aš iš visų jėgų verkiau, O ašaros sruvo skruostais, pagalvė panašėjo į balą , o mano veidas - į Nilo deltą. Mėlynai raudonos akys, ir persikreipusi veido išraiška.
Nes aš nebegaliu nieko pakeisti.
O taip norėjau .. Dieve, kaip aš norėjau, kad kas nors, bet menkutė būtybė tuo metu pasibelstų į mano duris! Priėjusi prie lovos apkabintų , ir pasakytų , kad tai galima ištverti , kad žvaigždėm šiandieną nusagstytas visas dangus.. Kur tau ateis pas mane. Nebent koks nors vaiduoklis, pranešantis, kad mano gyvenimas griūna. Aš užspeista į kamputį.
Kai galvoje atsiranda daugybė šmėklų , aš stengiuosi jas paskandinti muzika. Tačiau šį kartą įsijungus iPodą mano lova tapo vandenynu. Aš beviltiškai skendau. Skendau pati savyje.
Dabar nebeskęstu ; dabar nebeskęstu , tačiau gyvenimas neduoda man ramybės.
Aš žinau, kas mane paguostų , bet verčiau jau nusinešiu šią paslaptį į amžinybę.

NEKENČIU ŽALIOS ARBATOS.

M . A.